Egzistencinė Krizė

Šioj žemėj dar neradau aš savo namų Nemačiau aš kampų visų, daug jų neatrastų Ieškau aš ir nerandu, aš pasiklydęs, nebaugu Kol myli mane tu, gyvas aš lieku tarp sakinių Žodžiai mano įraše skambės per amžius Negalvok kaip juos pritaikyt, turi tai pats tai išsiaiškint Nes kiek žmonių, tiek nuomonių neaiškiu Judam kaip žaidimas šaškių, jauni mes ir išsitaške Per greitai eina laikas, ištirpsta jis kaip sniegas Vasarą pasiekia lietūs, liekam vėl be vietos Šaukštai jau po pietų, per dažnai girdžiu šitą briedą Žodžiai vėl į sieną, kai tyliu aš, juokias siela Pasilieku aš su savim ir manim, vėl vienas Ir aš toks vienas, per jaunas būt prislėgtas Per senas būt pakeistas, per stiprus būt paveiktas Ir per silpas, jaučiusi dar kaip vaikas Nenoriu aš gyventi amžinai Ir pasenti aš nenoriu aš tikrai Mąstau per nuodugniai ir per dažnai  Žiūriu aš į viską nerimtai Dieve tikiuos mane matai Nenoriu aš gyventi amžinai Ir pasenti aš nenoriu aš tikrai Mąstau per nuodugniai, ir per dažnai Žiūriu aš į viską nerimtai Dieve tikiuos mane matai Maniau kad žinau savo kelią aš išties Prireikė nevilties miražų, teko nukentėt Ir pačiam pajusti ugnį, teko ją pačiam užkurti Draugai ima šeimas kurti, studijoj bandau užburti Naują gabalą kuriu, gyventi taip gan prabangu Gal per dažnai buriu, pats laikas mest kol nevėlu Bet aš jų negirdžiu, tarp audio bangų, ir pikselių mažų Savo bėdas slepiu, aš negirdžiu, čia taip tylu Tiek klausymų, kurių tu nepagausi man galvoje Prašausi tu ir gali paslikti vienas čia foje Vienas už visus ir visi prieš vieną Per metus išmokau aš pažinti priešą, išrišau ne vieną Noriu aš atsukti laiką Pamatyti tą tikrą vaizdą Palikti viską nepakeista Ir sugrįžti ten, kur manęs reikia Nenoriu aš gyventi amžinai Ir pasenti aš nenoriu aš tikrai Mąstau per nuodugniai, ir per dažnai  Žiūriu aš į viską nerimtai Dieve tikiuos mane matai Nenoriu aš gyventi amžinai Ir pasenti aš nenoriu aš tikrai Mąstau per nuodugniai, ir per dažnai  Žiūriu aš į viską nerimtai Dieve tikiuos mane matai